Draugaujantis su ANGELAIS

Jūratė Sprindžiūnaitė - gastronomijos žurnalistė, rašanti straipsnius apie gėrimus ir maistą, bei kalbinanti šioje srityje dirbančius žmones. Prieš kuri laiką, jos rašalinė plunksna išraitė straipsnį apie „Duoklė Angelams“ įkūrėją Gintautą Dindą. Straipsnį balandžio mėnesio numeryje išspauzdino žurnalas „Moteris“, o šiandien jį jau gali skaityti ir mūsų internetinės svetainės lankytojai.   

Viskio istorija, gamybos subtilumai, jo ragautuvės – tai didžiausia Gintauto Dindos aistra. Su tuo bemaž prieš dvylika metų jis susiejo savo darbą, o pernai rudenį įkūrė ir savo verslą. Idėją ir įmonės pavadinimą vyras brandino kokius septynerius metus. Nė trupučio neabejojo dėl pavadinimo pasirinkimo ir jo tinkamumo, tik kurį laiką kamavo maža dilema: pavadinimas turėtų būti „Angelų dalis“ ar „Duoklė Angelams“? Nusprendė, kad angelams priklausančią dalį kada nors neišvengiamai atiduos pats.

„Kai pradėjau tvarkyti įmonės dokumentus, tekdavo pasakoti, kuo planuoju užsiimti, nes dažnam kildavo minčių, kad esu kažkokios paslaptingos religinės bendruomenės narys. O dabar mane tiek Mokesčių inspekcijoje, tiek bankuose pažįsta ir sutinka su šypsena, – įmonės pavadinimo gimimo istoriją prisimena viskio ekspertas. – Tarp mano darbo ir pomėgio nebėra ryškios skiriamosiosjuostos, galbūt nebeliko net plonytės raudonos linijos. Ir laisvalaikiu skaitau knygas, žurnalus apie verslą arba viskį. Internete naršau irgi daugiausia ieškodamas informacijos apie šį gėrimą. Kai planuojame atostogas, žmona stengiasi kuo daugiau sužinoti apie šalį, regioną, lankytinus objektus, o aš – apie viskį: gal tuo metu vyks paroda, gal ten įsikūręs neatrastas viskio gamintojas, o gal tiesiog veikia koks nors įdomus baras. Iš šono turbūt atrodo, kad esu išprotėjęs darboholikas, dirbu visą parą, tačiau tai daryti man patinka.“

Gaminama ir iš grikių

Gintautas ne tik stebėjo, kaip pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje keitėsi alkoholinių gėrimų vartojimo kultūra, bet ir pats nemenkai prie to prisidėjo. Dar tada, kai dirbo vienoje didžiausių alkoholinių gėrimų importo įmonių „Mineraliniai vandenys“, konkurentai kalbėdavo: „Viskio srityje mums nėra ką veikti – ji jau užimta Dindos.“ Tokie konkurentų pasakymai viskio ekspertui– geriausias komplimentas.

Gintautas pasakoja, kad šis stiprusis gėrimas jam įdomiausias dėl savo istorijos, gamybos, organoleptinių savybių, gamybos  konservatyvumo ir visiškos patiekimo laisvės. Jo, priešingai nei, tarkim, konjako, armanjako ar kalvadoso, gamyba nėra taip griežtai įsprausta į kilmės vietos ir kitus rėmus. Privalomi reikalavimai yra tik keli – gėrimas turi būti gaminamas iš grūdinių kultūrų ir brandinamas ąžuolinėse statinėse. Žodžių junginys „grūdinės kultūros“ suteikia daug laisvės – juk galima naudoti kokios nori rūšies miežius, kviečius, rugius, kukurūzus. Yra gamintojų, nebijančių eksperimentuoti su netradicinėmis grūdinėmis kultūromis, pavyzdžiui, prancūziškas viskis „Eddu“ gaminamas iš grikių.

Šiuo metu viskio žinovai labiausiai vertina iš miežių salyklo daromą viskį. Klasika – škotiškas, tačiau smalsiausieji gali įvertinti japoniško, švediško, airiško, ispaniško, prancūziško, zelandietiško ir net taivanietiško skonį. Pašnekovą klausiu, ar yra pasaulyje šalių, kuriose šis gėrimas dar negaminamas? Gintautas paslaptingai šypteli: „O taip. Tai – Lietuva, Latvija, Estija. Bemaž nė viename posovietiniame krašte viskis oficialiai negaminamas. Tiesa, Čekijoje, Pradle, veikė šio gėrimo darykla, bet ji uždaryta dar 1989-aisiais. Rinkoje dar yra čekiško viskio „Hammer Head“.“

Kad imtumeisi viskio gamybos, turi būti šiek tiek pakvaišęs ir gyventi vien tuo. Beje, reikia ir dar vienos „smulkmenos“ – krūvos šlamančiųjų. Įvairiais skaičiavimais, net ir su vienu milijonu nelabai ką galima nuveikti. Misos fermentavimo indai, spirito varymo katilai, privaloma laboratorija daug kainuoja. Vien už tuščią ąžuolo statinę reikia pakloti iki tūkstančio eurų.

Vis dėlto avantiūristų yra ir šioje srityje. Kad ir 2000-aisiais Londone įmonę „Compass Box“ įkūręs amerikiečių verslininkas Johnas Glaseras. Dešimt metų jis dirbo įvairiose viskio kompanijose, daug keliavo, įgijo patirties ir nusprendė tapti savotišku viskio menininku. Amerikietis prekiauja iš įvairių Škotijos rūšių viskio sumaišytais gėrimais. Mišinius kartais dar papildomai brandina. Visiška kūryba. Be taisyklių. Šio meno vertintojai yra tik pirkėjai.

Kaip nevaikščioti ašmenimis?

Degustacijų (jas lietuviškai Gintautas siūlo vadinti ragautuvėmis) dalyviai viskio ekspertą neretai klausia, ar jis nebijo tapti priklausomas nuo alkoholio. „Kalbėdamas šia tema nenoriu būti labai kategoriškas ir pabeldžiu tris kartus į medinį stalą. Tikiu, kad šiuo metu esu geras pavyzdys, kaip tokiam netapti. Dvylikti metai domiuosi ir degustuoju viskį, pasakoju apie jį, mokau kitus pažinti šį gėrimo subtilumus. Ar atrodau panašus į alkoholiu piktnaudžiaujantį  žmogų? Jei elgiesi atsakingai, tikiu, joks užsiėmimas nėra pavojingas vaikščiojimas ašmenimis. Turiu pripažinti kitką – viskis labai pakeitė mano gyvenimą. Per jį susipažinau su daugybe įdomių, skirtingų žmonių, įgijau patirties“, – tikina pašnekovas.

Labai svarbu yra atskirti du dalykus: besaikį gėrimą ir ragavimą. Gintauto teigimu, ragautuvėse lankosi šiek tiek kitokie žmonės: daug keliaujantys, besidomintys kulinarija, suprantantys, kas yra skonis...Viskis jiems nėra elementarus alkoholis, šį jie vertina kaip istoriją, žmogaus rankų, proto ir ilgametės patirties rezultatą.

G. Dinda, paklaustas apie lietuvių skonį, teigia, kad kraštiečiai dažniausiai renkasi prinokusiais obuoliais, kriaušėmis, persikais kvepiantį viskį. „Galima teigti, kad tai – klasikinis salyklinis Speisaido regiono gaminys, – pasakoja ekspertas. – Šioje Škotijos dalyje yra daugiausia pasaulyje viskio daryklų, iš čia iškeliauja itin puikūs gėrimai. Į madą ateina dvigubo brandinimo viskis. Toks antrąkart brandinamas tose ąžuolo statinėse, kuriose prieš tai laikytas konjakas, kalvadosas ar vynas. Antrąkart bręsdamas viskis įgauna daugiau sodraus džiovintų vaisių skonio ir aromato.“ Pašnekovas pastebi, kad ir tarp lietuvių yra šio viskio gerbėjų, tad galima sakyti, kad mūsų kraštiečiai nėra konservatyvūs.

Gintautas prasitaria, kad jo užsienio partneriai į Lietuvą siūlo vežti brangesnį viskį. „Aš sakau, kad jų brangesnis gėrimas kainuoja tiek, koks pas mus yra minimalus atlyginimas, – argumentuoja pašnekovas. – Mes skirtingai suprantame brangumą. Versti žmones domėtis ir pirkti vis brangesnius gėrimus, manau, nėra sąžininga. Aš, nutaręs įsigyti įdomesnį ar kiek brangesnį gėrimą, prieš tai gerokai palaužau internetą ieškodamas apie jį informacijos, atsiliepimų, rekomendacijų. O tada kooperuojamės su bendraminčiais ir perkame vieną butelį. Tarkime, paskutinis mano pirkinys kainavo apie 300 litų. Tai, palyginti su visa šio gėrimo rinka, nėra labai brangu, tačiau butelį pirkome dviese. Turinį pasidalijome, o aš savo dalį dar išpilsčiau į mažesnius buteliukus ir daviau kitiems viskio žinovams, nes jie irgi nešykšti man visokių įdomybių. Paragauti ir įvertinti pakanka šlakelio. O būti geru pardavėju nereiškia sugebėti pirkėjui įsiūlyti kuobrangesnį daiktą. Blogas yra tas, kuris stengiasi parduoti šiandien ir negalvoja apie rytdieną. Svarbiausia – kad žmogus grįžtų pas tave, pasidžiaugtų, jog rekomendavai gerą ir tos kainos vertą daiktą, vėl norėtų ko nors įsigyti. Šita taisyklė galioja ne tik gėrimų pardavėjams.“

Dar viena ne mažiau svarbi kiekvieno pardavėjo savybė – žinios. Pats Gintautas pradėjo nuo literatūros. Po kelionės į Prancūziją (čia Gintautas aplankė kelias specializuotas viskio krautuvėles) ir Airiją (vyko aplankyti tuo metu ten gyvenusio brolio ir kartu užsuko į kelias viskio daryklas, dalyvavo degustacijose) G. Dindos namuose sparčiai pradėjo didėti literatūros apie viskį biblioteka. Kadangi puikiai mokėjo rusiškai, pirko viską iš eilės apie šį gėrimą ir šia kalba. Kuo daugiau skaitė, tuo daugiau kilo klausimų. Kartu iš kiekvienos kelionės G. Dinda parsiveždavo viskio. Gėrimų kolekcija kaupėsi, didėjo. Vienų vertė per ilgą laiką išaugo, kitų nukrito. Jau dvejus metus gėrimų vyras nebekolekcionuoja. „Buteliai užima daug vietos. Be to, dabar galvoju, ką su jais veikti? Visko tikrai neišragausiu ir netgi neišgersiu. Iš tos kolekcijos barą turbūt galėčiau atidaryti“, – juokiasi pašnekovas ir priduria, kad kol kas tokių planų neturi.

Sukauptomis žiniomis Gintautas iš pradžių dalijosi su bičiuliais, draugais, o vėliau „pradėjo lipti ant bačkos“, tai yra vesti viskio degustacijas. Paskutinis jo projektas – „Prarastos viskio daryklos“. Praėjusiame amžiuje du pasauliniai karai ir jų nulemtos ekonominės krizės Škotijos viskio pramonę įstūmė į kampą. Daugiau kaip šimtas Škotijos salyklinio viskio daryklų neatlaikė nuostolių naštos, vis gausėjančių draudimų, tad buvo priverstos nutraukti veiklą. Liko istorija, pastatai, viskio partijų likučiai. Ir visa tai apipinta legendomis, paskalomis. Pasak pašnekovo, tai – puiki medžiaga viskio maniakams. „Kartais pagalvoju, kad už škotiško viskio populiarinimą Didžioji Britanija man pensiją ar bent jau premiją turėtų skirti“, – šmaikščiai pokalbį baigia viskio žinovas G. Dinda.